Tokijuje, galerijoje „Librairie 6“, Jono Meko Japonijos dienoraščių draugija surengė parodą „Meko renesansas“. Apžvalginėje parodoje pristatyta draugijos sukaupta archyvinė medžiaga, kurioje dokumentuotos Jono Meko kūrybinės kelionės Japonijoje, draugijos kolekcijoje sukaupti Jono Meko „užšaldyti filmų kadrai“, laiškai, užrašai, poezijos bei kino kritikos straipsnių, esė rinkiniai, išversti į japonų kalbą. Svarbiausia parodos dalis buvo susitikimai su draugijos nariais, Jono Meko bičiuliais, taip pat didelio susidomėjimo sulaukusios, įvadiniais komentarais palydėtos trys Jono Meko filmų peržiūros.
Jono Meko Japonijos dienoraščių draugija
Po pirmojo Jono Meko apsilankymo Japonijoje1983 metais šalyje neformaliai pradėjo burtis jo talento gerbėjai, telkę eksperimentinės videografijos, avangardinės poezijos ir kitokiomis estetinės laimės formomis besimėgaujančius intelektualus. Jono Meko Japonijos dienoraščių draugija oficialiai įsikūrė 1991 metais, jos branduolį iki šiol sudaro iškilūs Japonijos poetai, menininkai, režisieriai ir akademikai, tarp kurių – avangardinės poezijos vėliavnešys Gōzō Yoshimasu, profesorius Shiro Morikuni, vertėjas ir redaktorius Tetsuo Kinoshita, kinotyrininkas Toshimichi Kobayashi.
Jau daugiau nei tris dešimtmečius draugija visoje Japonijoje organizuoja įvairaus pobūdžio Jono Meko kūrybos renginius – susitikimus, parodas, kino peržiūras, poezijos skaitymus, aktyviai eksponuoja savo sukauptą Jono Meko kūrinių kolekciją, kurioje yra net trylika lietuvių kūrėjo filmų.
Parodos „Meko renesansas“ idėja – apžvelgti draugijos veiklą ir perduoti sukauptas žinias bei archyvus jaunesniosios kartos tyrėjams, Meko kūrybos gerbėjams, kurie pratęstų darbus ar naujai įvertintų turtingą lietuvių menininko kūrybinį palikimą. Susidomėjimas Jono Meko kūryba nuo pat pirmųjų viešų jo filmų rodymų Japonijoje dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje niekada nebuvo išblėsęs.
Draugystės lyg poezija
Draugijos „siela“ Gōzō Yoshimasu su Jonu Meku susipažino Alleno Ginsbergo organizuotame poezijos renginyje, po kurio jiedu tapo bičiuliais, kelis dešimtmečius keitėsi vaizdo laiškais bei poezija. Būtent poezija buvo reikšminga, viso pusrutulio ilgiu nusidriekusių draugysčių jungtis.
Noras perskaityti Jono Meko poeziją draugijos narius atvedė pas lituanistą profesorių Ikuo Muratą, vėliau iš lietuvių kalbos išvertusį tris jo poezijos rinktines ir tapusį aktyviu draugijos nariu.
Neatsitiktinai režisierius Haru Inoue nutarė pagerbti amžinybėn iškeliavusį Joną Meką, pakviesdamas savo filmo „Vertigo“ („Svaigulys“) pagrindiniu herojumi būti Gōzō Yoshimasu. Praėjus metams po bičiulio mirties Gōzō Yoshimasu nuvyksta į Niujorką, lankosi Meko studijoje Brukline, kalbasi su Sebastianu Meku, dalijasi prisiminimais, svarsto apie menininko likimą ir misiją. Filmo kulminacija – per vieną naktį poeto sukurtas eilėraštis, atsisveikinimo ir padėkos laiškas Draugui.
Parodos pavadinime „Meko renesansas“ Gōzō Yoshimasu tarsi užkoduoja viltį, kad Jono Meko kūryba Japonijoje gyvuos dar ilgai.
Gabijos Čepulionytės nuotrauka
