Vyriausybė pritarė Kultūros ministerijos parengtiems Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (NKPAĮ) pakeitimams. Įstatymo projektas bus teikiamas Seimui. Apie esminius kultūros paveldo apsaugos pokyčius pasakoja kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.
Kokias esmines kultūros paveldo problemas sprendžia įstatymo pakeitimai?
Jais pirmiausia siekiame aiškesnio teisinio reguliavimo. Šiuo metu įtvirtintos kultūros paveldo apsaugą turinčios užtikrinti nuostatos, ypač siejamos su nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkyba, ir vartojamos sąvokos suprantamos nevienodai. Tai reiškia, kad jas galima taikyti kaip tuo metu parankiau. Dėl to dažnai prarandamos nekilnojamųjų kultūros vertybių vertingosios savybės, autentiškumas ir vientisumas.
Taip pat šiais pakeitimais efektyviname nekilnojamųjų kultūros vertybių ir su jų išsaugojimu susijusių procesų administravimą, į juos įtraukiame visuomenę, didelį dėmesį skiriame kokybiškesnei UNESCO pasaulio paveldo sąraše esančių vertybių apsaugai ir valdymui.
Turbūt galima sakyti, kad vienas reikšmingiausių įstatymo pokyčių – išgryninti ir aiškiai atskirti statybos, tvarkybos (tvarkomieji statybos ir tvarkomieji paveldosaugos) ir prevencinės priežiūros darbai. Gal pakomentuotumėte plačiau, kokių čia kildavo nesusipratimų?
Įstatymo redakcijoje tvarkybos ir statybos darbus aiškiau atskiriame pagal intervencijos pobūdį, šių darbų įgyvendinimo būdą ir sąlygas. Papildomai išskiriame prevencinės priežiūros darbus. Įsigaliojus naujai NKPAĮ redakcijai, tvarkyba būtų suprantama kaip visi darbai, skirti kultūros paveldo objektui išsaugoti.
Be to, siūlome patikslinti restauravimo ir konservavimo sąvokas, kad nuo šiol nebūtų klaidingai interpretuojama, jog statybinės veiklos vykdymas paveldo objektuose gali būti laikomas paveldosaugos tvarkomaisiais darbais. Statybos darbai šiuo atveju būtų suprantami kaip darbai, skirti objektui pritaikyti sukuriant naujas jo dalis, keičiant išvaizdą ir konstrukcinę schemą.
Kaip atskirą darbų kategoriją išskiriame prevencinę priežiūrą – tai nedidelės apimties darbai, nekeičiantys kultūros paveldo statinio išvaizdos ir konstrukcijų, kuriems nereikalingas leidimas.
Gal galite paminėti keletą pavyzdžių, kai dėl klaidingų tvarkybos darbų interpretacijų negrįžtamai prarandamas kultūros paveldas?
Pastaruoju metu fiksavome nemažai atvejų valstybės saugomuose kultūros paveldo objektuose, kai darbai buvo įvardyti kaip restauravimas ar remontas, tačiau pastatas buvo nugriautas kartu su pamatais (pvz., vila Dineikos g. 2 Druskininkuose), o vietoj jo iškyla kopija, tūriu ir išvaizda buvusį pastatą atkartojantis statinys su pakeista konstrukcine schema.
Dažnai prarastų dalių ir elementų atkūrimas laikomas restauravimu taikant naujas technologijas. Iš tiesų tai reiškia, kad kultūros paveldo objekte atliekami tvarkomieji statybos darbai naudojant šiuolaikines konstrukcijas, medžiagas bei normatyvus (pvz., Čiobiškio dvaro oficinos tvarkybos projektas, Šmito malūnas). Paprastai toks veiksmas vadinamas rekonstravimu ir prilyginamas naujai statybai. Restauravimas – tai darbai, skirti autentiškai medžiagai išsaugoti. Visiškas pastato perstatymas (atstatymas) dažniausiai pateisinamas tik tuomet, kai objektas sunaikintas per stichines nelaimes ar karinį konfliktą. Todėl naująja įstatymo redakcija siekiame aiškumo.
Kaip, priėmus įstatymo pakeitimus, visuomenė galės dalyvauti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos procesuose?
Didelį dėmesį skiriame viešajam interesui ginti (kultūros paveldo apsauga yra viešasis interesas, ją saugo Konstitucija). Visuomenė galės aktyviau įsitraukti ir sužinoti apie vykdomus apskaitos procesus, tvarkybos ir statybos darbus.
Šiuo metu tvarkybos darbų projektai, jiems rengti išduotos sąlygos ir priimti sprendimai neviešinami. Įvertinus ir tai, kad dažnai po tokiais darbais „pasislepia“ tvarkomieji statybos ar statybos darbai, visuomenė nėra informuojama apie planuojamus darbus kultūros paveldo objektuose. Tad dažnai, tik prasidėjus darbams, iškyla konfliktai tarp valdytojų, institucijų ir visuomenės, t. y. pastarajai tinkamai nepranešama apie drastiškas intervencijas į kultūros paveldą, todėl visuomenė negali laiku ir tinkamai išreikšti nuomonės.
Pavyzdžiu galėtų būti Oskierkų rūmų Klaipėdos g. 9 Vilniuje atvejis, kai pagal gautą tvarkybos leidimą paveldosaugos tvarkomiesiems darbams – nesančių ir nebuvusių pastatų „restauravimui“ – įrengiamos naujos laikančiosios konstrukcijos, pradedami statyti nauji pastatai kultūros paveldo objekte Vilniaus senamiestyje. Kitas pavyzdys yra jau minėtas valstybės saugomos vilos Druskininkuose atvejis, kai apie griovimo darbus sužinota tik iš visuomenės.
Visuomenės informavimas ir dalyvavimas apskaitos procesuose yra būtinas ir dėl to, kad jie tiesiogiai daro įtaką privačiai asmenų nuosavybei. Esamas teisinis reguliavimas nulemia neskaidrų bei nenuoseklų objektų pripažinimą nekilnojamuoju kultūros paveldu. Todėl, nusprendžiant įtraukti ar neįtraukti konkretaus objekto į Kultūros vertybių registrą, gali būti nepagrįstai ribojama asmenų disponavimo nuosavybe teisė arba neužtikrinamas nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimas ateityje.
Įstatymo pakeitimuose aiškiau paskirstomos atsakomybės tarp savivaldybių ir Kultūros paveldo departamento. Už ką šios institucijos bus atsakingos?
Kultūros paveldo departamentui aiškiau priskiriama viešojo intereso gynimo, savivaldybėms – administravimo funkcija. Tai nėra naujos nuostatos, jos reglamentuojamos ir esamoje įstatymo redakcijoje, tačiau ne iki galo aiškiai, todėl skirtingai interpretuojamos ir taikomos praktikoje. Taip pat nuosekliau padalijame atsakomybę pagal kultūros paveldo vertybių reikšmingumo lygmenį ir statusą: savivaldybės būtų atsakingos tik už vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamąsias kultūros vertybes, taip pat už tas, kurias pačios paskelbė saugomomis. Kultūros paveldo departamentas būtų atsakingas už regioninio ir nacionalinio reikšmingumo lygmens nekilnojamuosius kultūros paveldo objektus ar kultūros paveldo vietoves bei valstybės saugomus ar kultūros paminklo statusą turinčius nekilnojamuosius kultūros paveldo objektų ar vietoves.
Martyno Plepio nuotrauka
