Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje nemažai ugniagesių gelbėtojų kasmet kreipiasi prašydami pratęsti tarnybą, nors pagal sukauptą stažą jau galėtų išeiti į pensiją. Daugelis jų renkasi maksimalų tarnybos laiką – ji gali būti pratęsta iki penkerių metų. Stebima gera tendencija – 2020 m. tarnyba buvo pratęsta 6 pareigūnams, 2021 m. – 42, 2022 – 70, 2023 m. – 83 pareigūnams. Sparčiai jų skaičius auga ir šiemet.
Utenos priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dvidešimt penkerius metus dirbantis vyresnysis ugniagesys gelbėtojas Artūras Glinskys – vienas iš jų, kuriam šiais metais buvo pratęstas tarnybos laikas.
Pasak jo, į kiekvieną budėjimą jis skuba gerai nusiteikęs. Kitaip ir būti negali, kai kolektyvas draugiškas, vieni kitus puikiai pažįsta, o jei reikia, vienas kitam padeda. Be to, sveikata nesiskundžia, ir savo darbą mėgsta!
O geri pokyčiai tarnyboje, anot jo, pastaruoju metu yra akivaizdūs. Net nesinori prisiminti laikų, kai teko dirbti su sena technika. „Buvo tokie „Zilai“. Patys juos remontuodavome. Dabar praktiškai atnaujinta visa technika. Atvažiuoja įmonės atstovai, apmoko, parodo, kaip ja naudotis. Nebereikia po mašinomis gulėti, bandant jas taisyti,“ – pasakoja jis. Neslepia, kad anksčiau tekdavo patirti ir daug daugiau streso, baiminantis, kad pakeliui į gaisrą automobilis „uždus“.
Pasak jo, buvo metas, kai ne tik gaisrinė technika ugniagesiams kėlė problemų. Daugelis pradėjusių dirbti ugniagesių gelbėtojų dabar net neįsivaizduoja, kokia anksčiau buvo ugniagesių apranga.
„Labai prastai mus rengdavo. Šiandien net sunku patikėti, kad gaisrų gesinti važiuodavom vilkėdami džinsais, arba net žvejo kombinezonu. Buvo laikas, kad per dvidešimt darbo metų tik vieną kartą gavau naujus kovinius drabužius. Nuolat trūko aprangos, ir gauti ją nebūdavo lengva. Be to, ji buvo labai nepatogi. Todėl ir džinsais rengdavomės, ir žvejybiniai kombinezonai tiko. Būdavo sušlampi, drabužiai taip sušąla, kad negali net rankos sulenkti. Anksčiau, jei neturi pirštinių, maldauji, prašinėji, o tau sako – neturime, negauname. Bet buvome jauni, išgyvenome. Dabar, jei pirštinė įplyšo, tik pasakyk, ir gausi naujas,“ – pasakoja jis.
Daugelis neįsivaizduojamai sunkių epizodų jo kartos ugniagesiams gelbėtojams jau yra virtę smagiais prisiminimais.
„Šiuo metu mūsų aprūpinimas – aukštame lygyje. Esu labai tuo patenkintas. Daug dėmesio yra skiriama visiems darbuotojams. Jeigu yra problemos, jos greitai išsprendžiamos. Todėl ir norisi toliau dirbti,“ – sako A. Glinskys.
Kaip jis teigia, darbas priešgaisrinėje tarnyboje jį daug ko išmokė. „Vykdamas į gaisrus ir gelbėjimo darbus padedu žmonėms, įvykus nelaimei. Tai, ką darau, turi prasmę“, – tvirtina jis.
Tiesa, savo kelią A. Glinskys surado ne iš karto. Yra ragavęs ir emigranto duonos. Priešgaisrinėje apsaugoje dirbti pradėjo grįžęs iš Vokietijos.
Sako, kad nuo vaikystės buvo linkęs prie technikos. Tėvas dar mažą jį išmokė vairuoti traktorių. „Dabar turiu praktiškai visas vairuotojo kategorijas: galiu vairuoti ir kraną, ir šarvuotį, daug metų gaisrinėje vairavau automobilines kopėčias. Šiuo metu esu ugniagesys gelbėtojas, jei reikia, visada galiu sėsti už gaisrinio automobilio vairo…“ Jo teigimu, vairuoti šiuolaikinį gaisrinį automobilį – tikras malonumas.
Gaisrų gesinimo ir gelbėjimo darbai palieka pėdsakus kiekvieno ugniagesio širdyje. Per beveik tris dešimtmečius ugniagesys gelbėtojas A. Glinskys yra atlikęs ne vieną gelbėjimo darbą, gesinęs daugybę gaisrų.
„Kai žmogui išgelbėji gyvybę, arba išlaisvini gyvą iš automobilio po autoįvykio – širdis džiaugiasi, jautiesi gerą padaręs,“ – sako jis.
Beje, ir po darbo tarnyboje A. Glinskys rankų sudėjęs namuose nesėdėjo. Įgijęs žinių, ėmėsi automobilių remonto. Automobilių „gydymas“ – dar vienas jo širdžiai malonus darbas.
