Praėjusią savaitę Ukrainos namuose Vašingtone atidaryta žinomų Lietuvos fotografų paroda „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“. Projekto autoriai – tarptautiniu mastu pripažinti fotografai – dokumentinės fotografijos meistras Antanas Sutkus bei jaunosios kartos kūrėjai Artūras Morozovas ir Tadas Kazakevičius.
Parodą lydi kūrybinį procesą fiksavęs kino režisieriaus Vytauto V. Landsbergio trumpametražis dokumentinis filmas „Fotosesija“.
Parodos atidaryme Lietuvos ambasadorė JAV Audra Plepytė džiaugėsi, kad geriausių Lietuvos fotografų kameros profesionaliai ir jautriai įamžino Lietuvoje įsikūrusius Ukrainos pabėgėlius. Ambasadorė pažymėjo, kad Lietuva nepailsdama remia ukrainiečius: laikinus namus mūsų šalyje atrado 85 tūkstančiai ukrainiečių, kurie sudaro 3 procentus visų Lietuvos gyventojų.
Atidaryme sveikinimo žodį taip pat tarė Ukrainos ambasadorė JAV Oksana Markarova, pažymėjusi, kad paroda atskleidžia ypatingą ir ilgametį Lietuvos ryšį su Ukraina, bei teigė, kad pabėgėlių portretai padeda suprasti žmogišką karo Ukrainoje kainą, atskleidžia ukrainiečių ryžtą nepasiduoti ir sugrįžti namo.
Nespalvotose nuotraukose – itin asmeniškų herojų istorijų atspindžiai. Daugiausia motinų ir vaikų, kurie buvo priversti palikti savo šalį, kai 2022-ųjų vasario 24-ąją Rusija brutaliai įsiveržė į Ukrainą.
Nuotraukose užfiksuotos mamos, Lietuvoje radusios saugų prieglobstį sau ir iš karo siaubo išgabentiems vaikams, dirba, išlaikydamos ir palaikydamos ne tik šiuos, bet ir Ukrainoje likusius artimuosius.
Kaip ankstesnėje A. Sutkaus, A. Morozovo ir T. Kazakevičiaus kūryboje, taip ir šioje parodoje „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“ vystoma humanistinės fotografijos tradicija. Herojų išgyvenimai, patirti karo akistatoje, nuotraukose perteikiami ne per brutalų realizmą, o per viltį keliantį modernumą, minimalizmą ir žmogiškame paprastume atrandamą grožį. Žvelgiant į portretus ir skaitant vaikų pasakojimų detales, nejučia kyla ne tik užuojautos, bet ir bendrystės, supratimo jausmas.
Iš pradžių pabėgėlių ukrainiečių vaikus ketinęs įamžinti dokumentinės fotografijos grandas A. Sutkus vėliau prisipažino, kad didžiulį įspūdį paliko ir jų motinos: „Kokios jos gražios ir kokie šilti tarpusavio santykiai. Spjoviau į meno darymą ir nusprendžiau fotografijas daryti taip, kad patiktų mamoms. Įsiminė ir tai, kaip gražiai jos moka panaudoti vyšyvankas šiuolaikiniam rūbe, kaip pasididžiavimą“, – apie parodą pasakojo A. Sutkus.
Fotografas T. Kazakevičius dalijosi, kad jausmai dalyvaujant šiame projekte buvo nedviprasmiški: „Pajutau svetimą skausmą, baimę, nerimą, išgirdau juos iš žmonių, kuriems buvo sunku sulaikyti emocijas apie tai pasakojant. Tai buvo ir puiki proga betarpiškai pabendrauti abiem pusėms – asmeniškai, nenutraukiamai, intymiai.“
Projekto bendraautoris A. Morozovas įsiminė, kad į fotosesijas ateinantys nuotraukų herojai iš pirmo žvilgsnio neišsiskirdavo iš aplinkinių: „Panašiai atrodantys, apsirengę, už rankų laikydami savo vaikus, turėdami tuos pačius mobiliuosius telefonus. Tačiau kai pradėdavo pasakoti savo istorijas, ką ir kokiomis aplinkybėmis jie paliko savo šalyje, supratau, kokios milžiniškos patirtys mus skiria.“ Pasak jo, šių ukrainiečių – tėvų ir vaikų – istorijos yra tarsi iš praeitų istorijos puslapių. „To, ką išgyveno jie, nenusipelno nė vienas žmogus. Dėl jų mes turime stengtis ir atkurti šį prarastą teisingumą, prisidėti prie Ukrainos pergalės“, – kalbėjo A. Morozovas.
Parodos „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“ eksponavimą Vašingtone iš dalies finansavo Lietuvos ambasada Vašingtone ir Lietuvos kultūros institutas. Paroda veiks iki 2024 m. kovo 28 d.
Daugiau informacijos
Informaciją parengė Rytė Kukulskytė
Ukrainos namų Vašingtone nuotrauka
