Rugsėjo 12–15 d. Lvivo meno centre „Jam Factory“ surengtos lietuviško kino dienos. Jų metu buvo parodyti keturi filmai: Raimundo Banionio „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio „Poetas“ bei Giedrės Žickytės „Šuolis“. Taip pat minėta ir Jono Meko poezijos diena, per kurią parodytas paskutinis jo filmas „Requiem“. Filmus pristatė niekada apie kiną nepavargstantis kalbėti Edvinas Pukšta.
„Iki pandemijos lietuviško kino dienos vykdavo tik Kyjive, – kalbėjo Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Tomas Ivanauskas. – Bet šiemet nusprendžiau jas suorganizuoti ir kituose Ukrainos miestuose – Lvive, Dnipro, Poltavoje. Vykstant karui ukrainiečiams tai yra labai svarbu. Mažai kūrėjų iš užsienio atvyksta, o moralinis palaikymas kartais yra žymiai svarbesnis nei finansinis. Todėl esu labai dėkingas dalyviams iš Lietuvos – režisieriams G. Tamoševičiui ir V. V. Landsbergiui bei kinomanui E. Pukštai už tai, kad nepabijojo atvykti į Lvivą.“
Patiems kūrėjams tai taip pat buvo ypatingas patyrimas. „Važiuodami neįsivaizdavome, ko tikėtis – būta ir nuogąstavimo, kad teks kariaujančiai tautai rodyt vaidybinį filmą apie kažkada Lietuvoje vykusį partizaninį karą. Dvejojome – ar skaudžia dabartine ukrainiečių patirtim paremta pasaulėvoka priims mūsų suvaidintą meninę išmonę, kai šalia jų tokia baisi dokumentiška realybė. Smagu, kad nuogąstavimai nepasiteisino, net priešingai – po filmo nutikusi ilgiausia diskusija kaip tik parodė, jog išdavystės (išdavysčių) permąstymas yra aktualus ir jiems, kariaujantiems. Regis, žiūrovams buvo suprantamas mūsų noras nerodyti vien tik herojiškos pasipriešinimo pusės. Diskusijose, ypač kalbant apie okupuotas teritorijas, tapo akivaizdu, kad kolaboravimas bei didesnės mažesnės išdavystės, pavergtiems gyventojams bandant išlikti priešų terorizuojamam krašte, yra pažįstama realybė. Kaip ir matymas jog ne visi, ne visų (pokario ar nūdienių) herojų poelgiai vienareikšmiškai herojiški. Karas yra karas, jame yra visko. Sulaukėme replikų, kad jų filmai apie pokarį daugiau herojiški nei mūsiškis, ir kad jiems ši mūsų filmo patirtis pasirodė priimtinas meninis diskursas, kuris po nūnai vykstančio (ir kada nors pasibaigsiančio) karo gali būt prasmingas bei reikalingas ir jų istorijos ar karo meniniams (kinematografiniams) permąstymams, autopsichoanalizei, savotiškiems kino atlaidams“, – sakė V. V. Landsbergis.
Per J. Meko poezijos dieną lietuvių ir ukrainiečių kalbomis buvo skaitomi jo eilėraščiai, kuriuos į ukrainiečių kalbą išvertė Beatričė Beliavtsev, o sveikinimo vaizdo įrašą atsiuntė J. Meko sūnus Sebastianas.
„Meko poezija ukrainiečių kalba nuskambėjo labai stipriai. Tai yra tie kalbiniai-garsiniai niuansai, kurie eilėms suteikia jėgos. Mačiau, kaip atidžiai jų klausėsi žiūrovai, ir jaučiau, kaip juos tai veikia. Poezija yra labai populiari karo metu, nes, mano manymu, poetinis žodis taikliau pataiko į skaitytojo dūšią. Jaučiu, kad reikia išversti daugiau Meko poezijos ir išleisti pilną rinkinį Ukrainoje. Juk jo poezija yra apie tai, dėl ko dabar kovoja Ukraina – apie viltį, savo namų paiešką, ilgesį, praradimus“, – teigė T. Ivanauskas.
Lietuvos kino dienos ir Jono Meko poezijos diena rengiamos kartu su Lietuvos kino centru, Lietuvos kultūros institutu, Pompidou meno centru Paryžiuje ir Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje.
Tomo Ivanausko informacija ir nuotrauka
