Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) informacinės aplinkos prieinamumo specialistas Andžejus Ravanas turi regėjimo negalią – jis visiškai nemato jau dvylika metų. Iki septyniolikos metų Andžejus buvo silpnaregis. Kaip jam pavyksta išvengti įvairių galimų nelaimių? Vyras neslepia, kad jau du kartus buvo patekęs į gyvybei pavojingas situacijas – jo aplinkoje kilusius gaisrus. Andžejaus teigimu, jose nepasimesti padėjo žinios ir greita reakcija.
Andžejus nelinkęs skirstyti žmonių į gerai matančius ir turinčius regėjimo negalią. Jis sako, kad gebėjimas susigaudyti ekstremaliosiose situacijose priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninių savybių: ar jis pasiduoda panikai, baimei, ar sugeba susikoncentruoti.
Dvidešimt devynerių metų specialistas testuoja interneto svetainių ir mobiliųjų aplikacijų prieinamumą regos negalią turintiems asmenims. Beje, jis – technologiškai raštingas neregys. Todėl klausimas, kaip neregiai sprendžia buities ir kitas išgyvenimo problemas, kaip elgtųsi gaisro, stichinės nelaimės ar evakuacijos atveju, pasak Andžejaus, vis dėlto yra nevienareikšmiškas.
„Technologiškai raštingas neregys ir senyvo amžiaus žmogus, netekęs regėjimo vyresniame amžiuje, bet technologiškai neraštingas – tai du skirtingi žmonės, gyvenantys skirtingus gyvenimus, – sako A. Ravanas. – Technologiškai raštingas neregys sugeba naudotis išmaniuoju telefonu ir kompiuteriu, turi prieigą prie visos informacijos, yra mobilus, ir gali gyventi savarankiškai. Žmogui, regėjimo netekusiam vyresniame amžiuje, be technologinio raštingumo informaciją pasiekti yra kur kas sunkiau.“
A. Ravanas su žmona gyvena penktame aukšte esančiame bute, senos statybos penkiaaukštyje, be lifto. „Kasdieniniame gyvenime galiu susitvarkyti ir vienas. Nes kurį laiką, kol gyvenau vienas, buitį tvarkiausi pats. Dabar man tam tikrais atvejais padeda žmona. O aplinkoje orientuojuosi su baltąja neregio lazdele,“ – pasakoja A. Ravanas.
Jis patikina, kad neregiai, ypač savo namų aplinkoje, gerai orientuojasi. Štai Andžejus savarankiškai ir saugiai pasigamina maistą, susitvarko buitį. „Tiesiog yra kitokie pojūčiai, kaip viską indikuoti,“ – pažymi jis.
O jeigu kiltų gaisras ar reikėtų evakuotis? A. Ravanas sako, kad situacijos suvokimas ir sprendimų priėmimas priklauso nuo žmogaus mąstymo ir apsiskaitymo: „Aš išlaikau savitvardą, nepanikuoju, stengiuosi greitai priimti racionalų sprendimą.“
Andžejus jau yra patyręs gaisrų grėsmę: „Paauglystėje buvo užsidegęs tėvų namo stogas. Tuo metu dar turėjau regėjimo likutį. Pabandėme su draugais kilusį gaisrą gesinti patys „greituoju“ būdu – užpylėme vandens ant gaisro židinio, nes elektros įvadų stogo konstrukcijose nebuvo. Tačiau greitai supratę, kad nieko iš to neišeis, iškvietėme gaisrinę, pranešėme tėvams. Kitas įvykis nutiko jau mūsų bute – gaminausi valgyti ir nukrito dūmų detektorius, kuris buvo „protingai“ pakabintas, virš dujinės. Prietaisas nukrito ant įjungtos dujinės viryklės ir jo plastmasė pradėjo lydytis.“
Tąkart netgi buvo trumpam pasimetęs, bet netrukus ėmėsi daryti tai, kas būtina: išjungė dujas, o ant besilydančio nuo karščio prietaiso užmetė šlapią rankšluostį ir juo, saugodamasis, kad neapdegtų rankos, paėmė besilydantį detektorių ir įmetė jį į kriauklę.
Kaip suprato, kad kilo didelis pavojus? „Ištiesiau ranką virš dujinės viryklės ir pajutau šilumą, nors dujos buvo išjungtos. Dūmai graužė akis, buvo neįprastas garsas ir kvapas,“ – pasakoja Andžejus.
Beje, jis žino, ką turėtų daryti, netgi jeigu tektų evakuotis. Apie tai ne kartą yra kalbėjęsi ir su savo draugais, kurie taip pat yra neregiai.
„Tai labai priklausytų nuo situacijos ir iš kokios vietos turėčiau evakuotis. Tiesa, nors ir žinau, ką daryti, bet tokiu atveju regėjimo trūkumas gali „pakišti koją“. Kilus gaisrui, kai žinai, kur yra pavojaus židinys, reikėtų trauktis nuo tos vietos kuo toliau. Keblumų gal kiltų, jei būtų neaiški gaisro židinio vieta, – dėsto jis. – O jeigu kalbėti apie civilinę saugą, tai pirmiausia, išgirdęs kaukiančias sirenas, išklausyčiau informacijos, kas atsitiko, o tada imčiausi veiksmų. Žinau, kad reikia namuose turėti minimalias maisto ir vandens atsargas, kurias greitai galėtume pasiimti evakuacijos atveju. Mes namuose turime pasiruošę tokią „ekstra“ kuprinėlę, tiesa, ji dar nepilnai sukomplektuota. Namuose yra rūsys, tai būtų preliminari artimiausia vieta, kur galėtume pasislėpti.“
„Esame aptarę šias temas ne tik šeimos, bet ir draugų rate. Savo draugus pavadinčiau racionaliais neregiais, daugelis jų mąsto ir elgiasi labai panašiai kaip ir aš, – sako Andžejus Ravanas. – Aš domiuosi tokia informacija, ji yra aktuali, esu su ja susipažinęs puslapyje lt72.lt“.
Kaip rodo neseniai atlikta Vidaus reikalų ministerijos kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu apklausa, žmonės, turintys negalią, kaip ir daugelis šalies gyventojų, nėra pakankamai pasirengę reaguoti, jei kiltų karo pavojus ar tektų susidurti su ekstremaliąja situacija.
Tyrimas rodo, kad tik 4 iš 10 žmonių su negalia žino, kaip elgtųsi iškilus pavojui – 54 proc. jų namuose turi būtiniausių atsargų 72 valandoms, 16 proc. yra pasiruošę išvykimo krepšį, 15 proc. yra pasirengę veiksmų planą, kaip jie elgtųsi nelaimės atveju.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, tęsdamas Vidaus reikalų ministerijos inicijuotą civilinės saugos informacinę kampaniją „Esame komanda. Turime planą“, rūpinasi, kad žinios, kaip pasirengti ekstremaliosioms situacijoms, pasiektų ir negalią turinčius gyventojus. Neseniai interneto svetainė lt72.lt papildyta jiems skirta informacija.
