Daugelis norėtų mokėti suteikti pirmąją pagalbą, bet ne kiekvienam užtenka žinių ir drąsos, kai to prireikia. Ugniagesių gelbėtojų mokyklos Praktinio parengimo skyriaus vyriausioji specialistė vidaus tarnybos kapitonė Miglė Dumčienė, vesdama pirmosios pagalbos mokymus, savo pavyzdžiu įkvepia pasitikėjimą savimi ir dalijasi patarimais, kurie gali išgelbėti gyvybę.
Beje, ji – ugniagesio gelbėtojo dukra, savanoris ugniagesys buvo ir jos senelis. Jai taip pat netrūksta ištvermės, drąsos ir ryžto, kai reikia įveikti naujus gyvenimo iššūkius, nes, jos akimis, naujos patirtys padeda atverti ir daugiau galimybių.
M. Dumčienė Vilniaus Gedimino technikos universitete yra baigusi aplinkos apsaugos inžinerijos bakalaurą, Mykolo Romerio universitete – nepaprastųjų situacijų valdymo magistrą ir įgijo pedagogo kvalifikaciją Lietuvos edukologijos universitete. UGM vadovybei pasiūlius, ji ryžosi siekti ir paramediko kvalifikacijos.
Ugniagesių gelbėtojų mokykloje M. Dumčienė dirba jau dešimt metų. Iš jų trejus metus ji dirbo šios mokyklos Civilinės saugos mokymo centre, dėstė ekologinių nelaimių, civilinės saugos kursą. Šias disciplinas M. Dumčienė iki šiol dėsto savivaldybių, ministerijų, ūkio subjektų darbuotojams, vadovams, civilinės saugos paskaitas skaito ir pedagogams. O dabar jau trejus metus kursantus ir dirbančius ugniagesius gelbėtojus moko ir pirmosios pagalbos teikimo nukentėjusiems.
Tiesa, siekdama pirmosios pagalbos teikimo žinių, ji nesitikėjo, kad šios studijos padės jai atsisveikinti ne tik su baimėmis, lydėjusiomis nuo vaikystės, bet ir papildys jos pedagoginį darbą nauja tema.
„Visada labai bijojau kraujo, skausmo, adatų, o internete žiūrėdama baisius vaizdus, užsidengdavau akis… Tačiau labai mėgstu kelti sau vis naujus iššūkius. Nors ir nedrąsiai, bet sutikau mokytis ir šiek tiek pakeisti savo dėstomą sritį“, – pasakoja M. Dumčienė.
Karo paramedikų kursai truko septynis mėnesius. „Keturis mėnesius mokėmės Kaune ir tris mėnesius atlikome praktiką. Aš praktiką atlikau Generolo Jono Žemaičio karo akademijos medicinos tarnyboje, Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos stotyje, važinėjau į iškvietimus su greitosios medicinos pagalbos brigada, ir Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje Lazdynuose, Skubios pagalbos skyriuje, – pasakoja Miglė. – Šios studijos ir praktika „iškrapštė“ iš manęs visas turėtas baimes. Vienas pirmųjų rimtesnių iššūkių, su kuriuo teko susidurti šiose studijose – išmokti leisti vaistus. Iš pradžių – apelsinams, o paskui sau. Be to, teko išmokti susidoroti su vaizdu, kvapu ir, ignoruojant keliamas emocijas, tiksliai ir teisingai atlikti užduotis – suteikti pagalbą nukentėjusiems: asistuoti siūnant dideles žaizdas, padėti įmobilizuoti lūžusias galūnes, atlikti nukentėjusiųjų rūšiavimą, tvarstyti įvairius sužalojimus ir kita“.
Kokių charakterio savybių prireikė siekiant tapti paramedike? „Užsispyrimo, drąsos, susikaupimo, kruopštumo, ištvermės, net ir fizinės jėgos“, – vardija pareigūnė. Nors ir atrodo, kad paramediko specializacija su ankstesnėmis įgytomis specialybėmis nelabai „draugauja“, bet pareigūnė jose randa daug panašumų: ir nepaprastųjų situacijų valdyme, ir paramediko darbe reikia gebėjimų operatyviai įvertinti situaciją, priimti sprendimus, būtina turėti daug žinių, svarbu atkaklumas, drąsa, kruopštumas ir tikslumas.
Ji džiaugiasi, kad visuomenės susidomėjimas pirmosios pagalbos žiniomis per paskutiniuosius metus labai išaugo, keičiasi ir požiūris, žmonės nori daugiau žinių, kaip teikti pagalbą. „Manau, kad pirmosios pagalbos teikimo žinios yra būtinos. Kiekvienas turėtų mokėti tai daryti, o prireikus – nebijoti ir imtis iniciatyvos, drąsiai gelbėti gyvybę“, – sako M. Dumčienė.
